Penki ryškūs moterų charakteriai, poetiška kalba, metafora sukausto, prirakina, juolab, kad pjesė kalba apie mūsų visų nenuneigiamą norą būti, išsipildymą.
Po mirties J.-L. Lagarceʼas tapo vienu dažniausiai pasaulio teatruose statomu šiuolaikiniu prancūzų autorių. Dramaturgo tekstai išsiskiria sudėtinga sintakse, veiksmo atsisakymu, ypatinga pjesės struktūra, dažnai naudojamos aliuzijos bei citatos.
„Man pasirodė gražu, kad pjesė tarsi neužbaigta, kad joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį. Šio kūrinio pasirinkimas – visiškai intuityvus, tačiau aktualus tiek man pačiai, tiek ir XXI a. žmogui. Tekste persipynęs tragizmas, gylis ir švelnus humoras veikia emociškai ir atveria plačią ir sudėtingą laukimo temą.“ (Kotryna Siaurusaitytė)