Nors lietuviams mėnulis yra vyriškos giminės, o prancūzams – moteriškos, šviečiant mėnesienai visi žmonės išgyvena panašius jausmus. Apie meilę ir skirtingų kartų bei kultūrų dialogą šeimoje savo spektakliu kalba prancūzų režisierius Jean-Cyril Vadi, Vytauto Didžiojo universiteto teatre šį ketvirtadienį (birželio 20 d., 19 val.) pristatantis Katja‘os Hunsinger pjesės „Miško tankmėje“ pastatymą. Spektaklyje vaidina aktoriai Jūratė Onaitytė, Alice Le Strat (Prancūzija), Albinas Budnikas ir VDU vaidybos studentas Jonas Katauskis.
Spektaklis statomas kaip lietuviškoji dvišalio projekto dalis: pagal tą pačią pjesę režisierius Grenoblyje pastatys ir prancūziškąją istorijos versiją. Šiuolaikinės prancūzų dramaturgės K. Hunsinger pjesėje "Miško tankmėje" parodyta šeimyninė istorija, kuri prasideda ilgai namie nebuvusio sūnaus sugrįžimu su užsieniete žmona. Režisieriaus sumanyme į prancūzų šeimą sūnus "atsiveda" lietuvę marčią, o į lietuvių – prancūzę. Ateinantį rudenį, spalio mėnesį Prancūzijoje rampos šviesą išvys prancūziškasis spektaklis, kuriame kartu su prancūzais aktoriais vaidins lietuvė – VDU vaidybos studentė Milda Vyšniauskaitė.
Svarbiausios pjesės „Miško tankmėje“ temos – nutrukusio tėvų ir sūnaus ryšio atkūrimas, šeimyninės laimės paieškos tarp skirtingų tradicijų išugdytų žmonių spektaklyje persipina ir tampa bendros visą atsikuriančią šeimą vienijančios pasaulėjautos paieškomis. Vyšnių skonis, gaivinantis šulinio vanduo, lietus ar gėlės žiedas – tai tie dalykai, kuriems negalioja tautinių skirtybių sampratos, religinės nesantaikos ar nesusikalbėjimas tarp skirtingų kartų. Tai tie dalykai, kurie pjesės ir spektaklio personažams padeda išsivaduoti iš socialinio erzelio ir atrasti nuoširdų, artimą, šeimynišką ryšį su kitu žmogumi.
Režisierius J.-C. Vadi Lietuvoje stato pirmą, tačiau, kaip jis sako, tikėtina, kad ne paskutinį kartą. Trejetą metų J.-C. Vadi Šiauliuose dėstė prancūzų kalbą, pats kalba lietuviškai, o būdamas filosofijos magistras, bendraudamas su lietuviais nuolat randa pasaulėžiūrinių panašumų. Kaip teatro režisierius, J.-C. Vadi nepretenduoja į ypatingai naujų teatrinių raiškos formų atradėjo titulą. Vis tik jo kūrybai nesvetimas meninis maištas, kurį išduoda netikėti meniniai gestai ar veiksmai. Režisierius jų nesureikšmina todėl, kad jam svarbesnė atrodo ne jo kaip režisieriaus, o bendra spektaklio kūrybinės grupės vaizduotė, turinti daugiau šansų susikalbėti su žiūrovų vaizduote, nei individualus režisieriaus požiūris. „Aš nesu už režisieriaus viešpatavimą teatre“, sako menininkas. „Manau, kad teatras gimsta ant scenos: jei repetuodami atrasime sąryšius, jie veiks.“
Artimas režisieriaus ryšys su Lietuva, paskatinęs šiam kūrybiniam projektui, padėjo suburti ir rėmėjų ratą: projekto įgyvendinimą parėmė Grenoblio miesto savivaldybė, Rhone-Alpes rajono administracija, Prancūzų kultūros institutas, Kauno miesto savivaldybė, o partneriu tapo Vytauto Didžiojo universiteto teatras. Abi – tiek prancūziška, tiek lietuviška spektaklio versijos jau įtrauktos į 2014 m. Frankofonijos dienų Lietuvoje programą.