Dviejų veiksmų, dvylikos scenų pjesė, kurios veiksmas rutuliojamas dabartyje ir praeityje. Sutuoktiniai Feliksas ir Liučė (Liucija) gyvena šeštus metus. Tai jų įprastas vakaras supermarkete, kur jie užsuko apsipirkti po darbo dienos.Čia Liučė prisipažįsta paliekanti Feliksą, išvažiuojanti dirbti į užsienį. Feliksui tai nemaloni staigmena. Laikas ,,atsukamas’’ – paauglys Feliksas gyvena su paralyžuotu tėvu ir nelaiminga, isteriška motina. Jis sužino dvi naujienas - kad motina neištikima tėvui, ir kad tėvas tai žino. Dabartis. Grįžę iš supermarketo Feliksas ir Liučė šnekasi apie tai, kas su jais vyksta. Feliksas sužino, kad Liučė įsimylėjusi nepažįstamą vaikiną, ledo arenoje nuomojanti pačiūžas. Jis suvokia, kad Liučė įžiebė savyje šią aistrą tik tam, kad jai būtų lengviau palikti Feliksą. Tačiau Liučė nenori atsimerkti. Ji pasirenka iliuziją, ir palieka realybę. Vyrukas nepažįsta Liučės ir nieko nežino apie slaptą jos aistrą. Jis ir jo žmona Tania taip pat turi nedidelių santuokinių problemų. Liučė ir Tania atsitiktinai susitinka traukinių stotyje. Liučė iš karto pažįsta pačiūžų nuomotojo žmoną, tačiau neišsiduoda. Tania jos nepažįsta. Jos įsišneka, ir Tania prisipažįsta Liučei nešiojanti savyje antrą kūdikį. Ji nenori to vaiko ir skendi neviltyje. Liučė įkalbina ją nesidaryti aborto. Tania niekada nesužinos, kas buvo toji moteris. Likęs vienas, Feliksas pakvaišta iš vienatvės ir nevilties. Jis be tiklso blaškosi po supermarketą, į kurį dar ne taip seniai ateidavo su Liuče, ir kabinėjasi prie moterų. Felikso paauglystė. Naktis. Jiedu su tėvu guli lovose ir klausosi, kaip motina parsiveda už sienos vyriškį. Feliksą kankina neapykanta motinai. Sergantis tėvas moko jį atleisti. Dabartis. Feliksas pasigeria ir ateina į ledo areną pažiūrėti pačiūžų nuomotojui į akis. Čia randa ir jo žmoną Tanią. Feliksas pažemina Tanią, jos vyras jį sumuša. Feliksas nesigina. Jis mokosi atleisti. Feliksas sutinka supermarkete nepažįstamą moterį ir pasikviečia nakčiai. Po to jis ima kankinti ją nemaloniais klausimais. Moteris įskaudinta, Feliksas daužo indus. Nurimęs maldauja, kad ji grįžtų namo ir paruoštų vakarienę savo vyrui. Moteris jam pažada tai padaryti. Kaip buvo žadėjęs velioniui tėvui, Feliksas nuveža motiną prie jūros. Jiedu prisimena praeitį. Motina prisipažįsta visada mylėjusi tik Felikso tėvą. Laikas paskutinį kartą ,,atsukamas’’ atgal – tėvas miršta. Jis prašo, kad motina paduotų jam ranką. Ji nespėja. Tai pjesė apie skausmingas, kartais net amoralias meilės paieškas, apie ne apykantos kančią ir sunkų kelią į atleidimą. Tai pjesė apie kelią, kurį einame kiekvienas iš mūsų.